Valdžia – tai ne valstybė

Kai Lietuva minėjo tragiškos Sausio 13-osios 20-ąsias metines, daugelis susimąstėme, kiek toli pažengėme nuo tada iki dabar? Ar sąvokos laisvė, patriotizmas, meilė artimui vis dar aktualios? Daugelis savęs klausia: ar ir šiandien eitume ginti savo Tėvynės? Ką apskritai šiandien reiškia žodis Tėvynė?

Į visus šiuos klausimus norėčiau atsakyti pozityviai. Manau, kad šios iš kartos į kartą perduodamos vertybės glūdi pas kiekvieną iš mūsų. Absoliuti dauguma Lietuvos piliečių kaip ir tada, prieš dvidešimtmetį, gintų savo valstybingumo siekį. Pilietiškumo, patriotizmo sąvokos pernelyg dažnai subuitinamos ir lyginamos su valdžios, o ne valstybingumo sąvoka. Valdžia – tai ne valstybė, o atskirų radikalų Lietuvą niekinantys pasisakymai – tai ne visos tautos žodis.

Vis dėlto nuo prie valdžios vairo stovinčių žmonių priklauso, kaip gyvena ir gyvens tauta. Nežinau, kodėl, bet per daugiau nei dvidešimtmetį nepriklausomos valstybės, neatsirado žmonių, galinčių tinkamai vairuoti Lietuvos laivą. Negalime teigti, kad viskas padaryta tik blogai. Tačiau būta negailestingų klaidų, kurios labai skaudžiai kainavo, ir dar kainuos Lietuvos žmonėms. Savo pasisakymuose apie tai ne kartą užsiminiau: tai ir emigracija, ir besaikis skolinimasis, ir skaidrumo, racionalumo vykdant valstybinės reikšmės projektus stoka, ir t. t. Bandydamas surasti atsakymą, kodėl valstybės galvos darė tokias skausmingas klaidas, manau, kad tiesiog buvo atitrūkta nuo žmonių. Valdžia atsiribojo nuo tautos daugiausia mąstydama apie savo ir savų išlikimo interesą. Revoliucijai reikėjo „dainių“ ir tautos, o realiems darbams vykdyti „dainiai“ liko, bet tautos nepasikvietė.

Todėl šiandien, stovint ant savivaldos rinkimų slenksčio, norėčiau pabrėžti būtent savivaldos, kaip tautos „ruporo“ vaidmenį. Daug postringauta apie didesnę savivaldybių įtaką bei savarankiškumą, net apie tiesioginę gyventojų valdžią, tačiau idėjos arba buvo numarintos, arba buvo tokios nelogiškos, kad pačios turėjo mirti. Vis dėlto į vieną iš jų – seniūnaičių statuso steigimą – norėčiau atkreipti dėmesį. Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnis įteisino šią pareigybę dar 2009 m. sausio 1 d. Seniūnaitijų gyventojai turėjo rinkti gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovus – seniūnaičius. Seniūnaitis turėjo atstovauti seniūnaitijos gyventojų interesams; skatinti prižiūrėti gyvenamosios vietovės teritoriją (kelius, gatves, aikštes, kapines ir kitus infrastruktūros objektus); plėtoti ir organizuoti kaimo (miesto, miestelio) kultūrinį ir sportinį gyvenimą; prireikus dalyvauti organizuojant gyventojų apklausas ir gyventojų susitikimus su tarybos nariais, rajono vadovais, kitais savivaldybės ir valstybės institucijų atstovais.

Ar kas matėte nors vieną seniūnaitį Vilniaus mieste? Apskritai susidaro įspūdis, kad pačios seniūnijos reikalingos tik socialinėms išmokoms skirstyti. Jokios darbuotojų iniciatyvos nematome sprendžiant gyventojams svarbius klausimus dėl gyvenamosios aplinkos, ES lėšomis finansuojamų projektų, bendruomenių steigimo ir aktyvesnės jų veiklos, apskritai – dėl gyventojų iniciatyvos įvairiais klausimais skatinimo. Manau, kad reikėtų stiprinti būtent šį sektorių savivaldybėse, netgi didinant darbuotojų skaičių, skatinant seniūnaitijų, bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų kūrimąsi ne tik kaimiškuose rajonuose, bet ir didžiuosiuose miestuose, o ypač – Vilniuje. Dirbdamas Europos Parlamente įsitikinau, kokią didelę įtaką senosiose Europos valstybėse daro įvairios nevyriausybinės organizacijos. Valdžios pareiga – joms padėti, teikti įvairią informaciją, konsultacijas, organizuoti įvairius dalykinius sutikimus ir t. t. Kad žmonės pajustų savo vertę bei galimybę pakeisti savo aplinką, juos reikia motyvuoti ir skatinti.

Įstrigo neseniai per televizijos informacinę laidą parodyta Kavarsko ūkininkų iniciatyva patiems nuvalyti seniūnijos kelius, ypač – pas senyvus, ligotus žmones. Jei kiekvienas iš mūsų įneštume po kruopelę gerų darbų į valstybės katilą, Lietuva būtų daug turtingesnė ir gražesnė. Kodėl kitose seniūnijose tokios iniciatyvos nesiėmė seniūnijų darbuotojai? Kodėl Vilniuje seniūnijų darbuotojai neorganizavo talkų, jei jau aukščiausioji miesto valdžia tokia bedantė? Tikrai būtų atsiradę savanorių, kurie mielai būtų pamojavę sniego kastuvais. Tiesiog reikia parodyti gerą pavyzdį.

Šiuo metu Vilniaus savivaldybėje dirba apie pusseptinto šimto darbuotojų (prieš reorganizaciją jų buvo 900). Tačiau iki šiol niekas nežino, kiek išties reikia darbuotojų šiai institucijai ir kaip jie turėtų pasiskirstyti. Galbūt atlikus tarptautinį auditą būtų įrodyta, kad darbuotojų reikia daugiau būtent seniūnijose, o kitose srityse jų yra per daug.

Vilniaus miesto savivaldybė kiekvieną dieną įvairioms institucijoms ir įstaigoms išsiunčia šimtus laiškų, kurie adresatą pasiekia tik per kelias dienas. Tiek pat laiko reikia ir laiškui sugrįžti. Kodėl neįvedus tvarkos, kad savivaldybės tarpusavyje raštus siųstų oficialiu įstaigos elektroniniu paštu. Tokia tvarka jau galioja tarp ministerijų. Tai taupo ir laiką, ir korespondencijai skirtas išlaidas.

Jau daugelį metų savivaldybių gyventojams abejonių kelia per mažas viešųjų pirkimų skaidrumas. Todėl reikėtų pagalvoti apie galimybę savivaldybės interneto puslapyje skelbti ne tik apie vykdomus viešuosius pirkimus, bet, įvykus tokiam konkursui, paskelbti visų konkurso dalyvių pavadinimus, jų pasiūlytas kainas ir kokiais kriterijais remiantis buvo atrinktas nugalėtojas. Taip būtų išvengta nereikalingų klausimų bei interpretacijų.

Vilniaus savivaldybė turėtų aktyviau padėti žmonėms, susidūrusiems su teisinių žinių reikalaujančiomis problemomis. Dabar susidaro įspūdis, kad apie šias nemokamas gyventojams paslaugas stengiamasi nutylėti, kad tik būtų kuo mažiau interesantų. Turint omenyje, jog toli gražu ne kiekvienas savivaldybės gyventojas išgali pirkti teisininko paslaugas, apie šią Savivaldybės funkciją reikėtų daugiau informuoti.

Tai tik keletas galimybių efektyvinti savivaldybės veiklą. Sostinės savivaldybė turi didelę įtaką ir begalę galimybių vystyti tarptautinius projektus, gražinti miestą, kad visiems, tiek čia gyvenantiems, tiek atvykusiems būtų naudos. Tai – ir turistų traukos centras. Turėdamas tokį mokslinį potencialą, Vilnius gali tapti mokslo technologijų ir eksperimentinės plėtros centru su išvystyta, pasauliui žinoma baze. Pradėdami nuo mažų darbų, dėmesio kiekvienam žmogui, galime sukurti patrauklaus gyventi miesto viziją, kurią įgyvendintume nuoširdžiai dirbdami. Protingų žmonių turime, tačiau valdžios pareiga – skatinti juos atskleisti savo idėjas, padėti, o ne žlugdyti gerą iniciatyvą.