Skolos smaugia Vilnių

Turėdama didžiulį žmogiškųjų, kultūrinių, finansinių išteklių potencialią, Vilniaus savivaldybė iš kitų 60 Lietuvos savivaldybių išsiskiria didžiausiomis skolomis. Jos kiekvieną sostinės gyventoją apraizgo vis didesniais gniaužtais ir jau ima dusinti. Miesto vadovai kiekvienas garsiau už kitą aiškina, kad skolų pridarė jo pirmtakas. Nepaisant to, skolos tolygiai vis auga, grasindamos tiesiog miesto bankrotu.

Vilniaus miesto savivaldybės skolos finansinėms institucijoms pernai siekė beveik 364 mln. litų. Tai sudarė 59 proc. visų patvirtintų miesto biudžeto pajamų, kuris pernai buvo 1,043 mlrd. litų. Ne menkesnę pinigų sumą sostinės savivaldybė skolinga ir įvairiems ūkio subjektams. Bendros Vilniaus skolos viršija 800 mln. litų. Skolinimosi limitai išnaudoti. Panašu, kad pati savivaldybė iš tokio liūno nesugeba išbristi ir jau prašo respublikinės valdžios pagalbos.

Iki R. Aleknos Vilnių valdęs V. Navickas skundėsi J. Imbraso veikla ir paliktomis skolomis, pastarasis dejavo dėl jo pirmtako A. Zuoko palikimo. J. Imbraso laikais skola buvo pasiekusi beveik 400 mln. litų. 2002 m. – buvo pasiskolinta 85 mln., 2004 m. – 110 mln., 2005 m. – 112 mln., 2006 – 127 mln., 2007 m. – 200 mln. litų, 2008 m. – per 400 mln. litų. 2009-aisiais skolos sukosi apie 700 mln., o 2009 m. buvo pasiekusios ir 900 mln. litų.

Didžiąją sostinės biudžeto pajamų dalį sudaro įplaukos iš gyventojų pajamų, komercinio nekilnojamojo turto mokesčio ir rinkliavų. Valdydama didžiulį nekilnojamąjį turtą, turėdama daugiausia gyventojų, taigi – ir daugiausia darbuotojų, savivaldybės valdžia nesugeba išbristi iš skolų liūno, o priešingai – jas didina. Ir nenuostabu, kai palaiminami tokie neparuošti projektai, kaip nacionalinio stadiono statyba Vilniuje. Atgaivinti nacionalinio stadiono statybą 2007 m. sumanė buvusio sostinės mero J. Imbraso komanda. Nors buvo suplanuota, kad stadiono statybos atsieis apie 370 milijonų litų, sąmata pasiekė 700 mln. Lt. Griuvėsiai vėl buvo pajudinti tik Vyriausybei skyrus 100 mln. litų, bet 2008-ųjų pabaigoje statybos vėl sustojo. Valstybės kontrolei kilo įtarimų dėl panaudotų 60,5 mln. litų. Panašu, kad šį jau brangiai Vilniui kainavusį objektą gali tekti nugriauti, nes neužkonservuotą pastatą neigiamai paveikė oro sąlygos. Pataikaudamos verslo grupei, susijusiai su miesto šildymu, savivaldybės galvos „padovanojo“ ne vieną milijoną, o kur dar gausybė neracionalių sprendimų ar abejotinos vertės „menams“ iššvaistytų lėšų.

Kitos savivaldybės intensyviai naudoja ES lėšas. Ar teko girdėti apie nors vieną didesnį Vilniuje ES lėšomis ko-finansuojamą Savivaldybės projektą? Neteko. Ar pritraukta privačių investuotojų lėšų vykdant didelius investicinius projektus? Ne, nebent tik pasvaičiojimai apie Nacionalinio stadiono statybą privatininkų lėšomis.

Miesto vadovybė privalo atidžiai išnagrinėti kiekvieno iš savivaldybės lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimą ir tik gerai apsvarsčiusi bei užtikrinusi finansavimą leisti juos įgyvendinti. Būtina peržiūrėti iš biudžeto išlaikomų įstaigų finansavimą, kur reikia – sumažinti išlaidas, pamąstyti apie jų reorganizaciją. Svarstant klausimus dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio arba jo sumažinimo, taryba šį klausimą turi labai atidžiai išnagrinėti, aiškintis, ar ta bendrovė išties turi finansinių problemų. Deja, pasitaiko atvejų, kai lengvatų, finansavimo ar protekcijų nusipelno pažįstami arba artimieji. Atskiras ir skaudus klausimas – viešieji pirkimai.

Miesto vadovas pirmiausia turėtų pasižymėti ūkišku požiūriu ir mieste tvarkytis, kaip, gerąja prasme, savo namuose. Iki šiol su miesto biudžeto lėšomis elgiamasi neatsakingai ir neracionaliai. Lėšos turėtų būti naudojamos pirmiausia būtiniausiems žmonių poreikiams patenkinti: atlyginimams, mokyklų, normaliam darželių funkcionavimui ir tik pinigų likutį galima leisti ne pirmo reikalingumo darbams. Nes jei žmogus neturi duonos, vamzdžius primenančios skulptūros jo nepasotins.

Dėl teisybės būtina pridurti, kad šiandienos įstatymai ir nusistovėjusi praktika formuojant savivaldybių biudžetus yra gerokai kritikuotina ir taisytina. Ypač nuo to kenčia Vilnius, gaunantis tik mažiau nei 40 proc. čia surenkamo gyventojų pajamų mokesčio. Nuleista iš viršaus tvarka visiškai neskatina savivaldybių iniciatyvos pritraukiant investicijas bei kuriant naujas darbo vietas. Tą būtina stabdyti ir keisti, kaip ir beatodairišką skolinimąsi priešrinkiminiams fasadams puošti.

Geriau gyventi kukliau, tačiau be skolų, nes skolą reikės grąžinti ir dar sumokant dideles palūkanas. Žinoma, tai darys ne skolinęsi politikai, o paprasti miestelėnai.