Nedarbo lygis atspindi Vyriausybės ir savivaldos darbo kokybę

Vienas iš valstybės ekonomikos vertinimo kriterijų – nedarbas. Tai rodiklis, tiesiogiai atspindintis ir socialinę šalies būklę. Amerikos prezidento B. Obamos populiarumas krito nepateisinus gyventojų lūkesčių dėl nedarbo mažinimo. Jei lygiuotumėmės į kitas senos demokratijos užsienio valstybes, pagal nedarbo lygį Lietuvoje šiandienos Vyriausybė turėtų būti seniai nušvilpta. Nors šių metų pabaigoje nedarbo lygis šiek tiek mažėjo, tačiau skaičiai pribloškia.

Statistikos departamento duomenimis, trečiąjį 2010 m. ketvirtį nedarbo lygis šalyje buvo 17,8 procento. 35,5 proc. iš darbo neturinčių žmonių – jaunimas (15–24 metų). 2010 m. II ketvirtį buvo fiksuojamas pats didžiausias nedarbas – 18,3 proc.

Pagal šį, anaiptol nedžiuginantį, kriterijų, lenkiame kitas ES valstybes. „Eurostato“ duomenimis, nedarbo lygis ES 2010 m. rugsėjį buvo 9,6 proc. 2010 m. tuo pačiu metu nedarbo lygis JAV siekė 9,6 procento, Japonijoje – 5 proc.

Tokia situacija jau paskatino galingą antrąją emigracijos bangą. Regis, tai ryškiai sumažino faktinius nedarbo duomenis, tačiau daugelis darbdavių pripažįsta, kad į užsienį išvyko ir sumaniausi, veržliausi darbuotojai.

Kartu su augančiu jaunimo nedarbu, gerokai padaugėjo ilgalaikių bedarbių. Jei paklausytume darbdavių, darbo biržoje surasti reikiamą specialistą be galo sunku. Pas mus sukurta tokia sistema, kad dalis žmonių tiesiog nori gauti pašalpas, bet ne dirbti.

Svarbiausias receptas nedarbui sumažinti – darbo vietų kūrimas sau ir kitiems. Nors daug bei dažnai apie tai kalbama, tačiau priemonės turėtų būti kur kas ryžtingesnės. Pasaulio Banko sudarytame verslo sąlygų reitinge Lietuva tarp 183 tyrime dalyvaujančių šalių yra 26 vietoje. Geriausiai mūsų valstybė vertinama pagal nuosavybės registravimo sąlygas, o prasčiausiai – pagal darbo santykių lankstumą. Pagal šį kriterijų Lietuva iš 183 šalių užima tik 119 vietą.

Lietuvoje, palyginti su kitomis ES valstybėmis, ypač senbuvėmis, kol kas absoliučiai neužtenka dėmesio smulkiam verslui. Tai parodo šalies verslumo rodikliai. Vis dėlto šis sektorius mūsų šalyje sumoka 52 proc. mokesčių į biudžetą. Tai – tik jų pačių veržlumo bei iniciatyvumo, o ne valdžios dėmesio dėka. Paskutinė „dovanėlė“ šio sektoriaus atstovams – kasos aparatai turgavietėse.

Vyriausybė nusprendė padidinti biudžeto įplaukas iš šešėlinio verslo. Tačiau verslininkai jau dabar nuogąstauja, kad tai bus daroma vis dar veikiančių smulkių arba individualių įmonių sąskaita. Daugelis šį siekį sutapatina su kažkada jau vykdytomis žiauriomis akcijomis, realiai nepažabojusiomis „didžiojo šešėlio“. Kitaip tariant, šešėlį ketinama traukti iš mažiausiojo.

Užsienio ekspertų vertinimu, Lietuvoje šešėlinė ekonomika sudaro 32 proc. BVP. Tie patys ekspertai pripažįsta, kad pirmiausia reikėtų atkurti pačių gyventojų pasitikėjimą „Sodros“ sistema. Jei žmogus neužtikrintas, kad gaus pensiją iš mūsų „Sodros“, jis nėra suinteresuotas mokėti mokesčių. Be abejo, solidarumas, sąžinė, moralė- tai vertybės, prie kurių irgi būtina artėti pradedant nuo „galvų“.

Daugelis ES valstybių pradėjo taikyti priemones, didinančias darbo santykių lankstumą. Krizei pasiekus darbo rinkas, vyriausybės išplėtė arba iš naujo įvedė užimtumą remiančias programas. Šiuo metu plačiausiai yra taikomos vadinamosios sutrumpinto darbo laiko priemonės, kurias taikant darbuotojams yra sutrumpinama darbo diena, bet jie nėra atleidžiami iš darbo. Tokios priemonės ypač naudojamos Olandijoje ir Vokietijoje. Šiose valstybėse nedarbas yra vienas mažiausių ES.

Darbo grafiko lankstumas – viena iš priemonių. Reikia kompleksinio požiūrio į darbo rinką. Deja čia kartais pasireiškia ne tik valdžios nesugebėjimas, bet ir profsąjungų atstovų populizmas. Siekiant verslo ir ekonomikos atsigavimo būtina gerinti verslo sąlygas mažinant administracinę ir reguliavimo naštą, mažinant verslą kontroliuojančių institucijų skaičių, mažinant mokesčius, leidžiant įmonėms savo išteklius nukreipti investicijoms ir konkurencingumo kėlimui, taip kuriant naujas darbo vietas.

Daugelis priemonių gali būti vykdomos ir savivaldos lygiu. Pavyzdžiui, remiant organizacijų iniciatyvas, atpiginant verslo liudijimus, stiprinant savivaldybės ir asocijuotų verslo struktūrų bendradarbiavimą, inicijuojant ir remiant muges, konferencijas, skatinančias naujas idėjas versle bei verslo ryšių plėtrą, skatinant verslui skirtų paslaugų plėtrą bei jų prieinamumą. Šiam tikslui ne iki galo išnaudojamos ir ES fondų galimybės.

Pavyzdžiui, Vilniaus senamiestis ir jo prieigos nėra labai patrauklūs verslui. Kodėl negalima šią teritoriją paskelbti laisva nuo mokesčių smulkiajam verslui zona. Nėra abejonės,Vilnius puikiai tinka tapti žinių ekonomikos ir inovacijų sostine. Neišnaudotos ir turizmo paslaugų plėtros galimybės, ypač pasinaudojant ES parama. Taip pat reikėtų supaprastinti verslo licencijų ir leidimų išdavimo tvarką, padaryti paprastesnį leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimą, supaprastinti negyvenamų patalpų nuomos sąlygas bei nekilnojamojo turto privatizavimo procesus. Ne iki galo išnaudotas „Litexpo“ parodų centro potencialas. Jis galėtų būti išplėtotas iki tarptautinio lygio konferencijų centro.

Reikėtų pagalvoti ir apie galimybę naujai besisteigiančias ir jaunas iki 1-2 m. įmones atleisti nuo žemės, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčių. Taip pat būtina gerinti galimybes užsiimti individualia veikla, nes dabar galiojantys įstatymai vis dar stabdo žmonių norą imtis šios veiklos. Be to, savivaldybių valioje – mažinti verslo liudijimų kainas. Šeimyninėms, mikroįmonėms Lietuvoje nėra lengvatų. Didžiausia tiek finansinė, tiek psichologinė problema – pradėti tokį verslą. Todėl pirmiausia reikia tiek naikinti biurokratines kliūtis, tiek teikti psichologinę paramą prieš pradedant steigti tokį verslą.

Turime suprasti, kad ne valstybės sektorius, o verslas yra aktyviausias darbo vietų kūrėjas. Savivaldybių darbuotojai turėtų aktyviai kištis į verslą, bet ne kaip biurokratinių užtvarų statytojai ar stebėtojai iš šalies, o kaip aktyvūs pagalbininkai, patarėjai bei skatintojai.