Mokesčiai už šildymą – tik viena mokesčių už būstą dalis

Tarsi pabudę iš žiemos miego valdantieji politikai tik dabar susiėmė už galvų dėl didelių mokesčių gyventojams už tiekiamą šilumą. Gal jie tik dabar sužinojo, kad prasidėjo šildymo sezonas ir nuo gruodžio išsiaiškino, kad už šilumą apskritai reikia mokėti… Tūkstantinius atlyginimus gaunantys valdantieji niekuomet nesupras, kaip žmogui vien už šildymą sumokėti 700 Lt, kai pensija tesiekia 600 Lt.

Kiekvienas ūkiškai mąstantis tautietis pasakys, jog šildymo sezonui ruoštis reikia ne tik prieš eilinę žiemą. Jau ir ne kartą kartoju, kad miestų katilinėms reikia kardinalių pertvarkų. Daugelis jų kūrenamos gamtinėmis dujomis, kurių kaina, nors ir netolygiai, tačiau kasmet turi tendenciją augti. Juo labiau kad pastaruoju metu Rusija padidino kainą už Lietuvai tiekiamas gamtines dujas dėl įgyvendinamos ES dujų direktyvos. Vėlgi keista, kad tik dabar, kai šildymo sezonas artėja į pabaigą, mūsų Vyriausybė dėl to nusprendė kreiptis į Europos Komisiją. Masinė katilinių pertvarka į vietinio biokuro ir kito alternatyvaus dujoms bei mazutui kuro naudojimą katilinėse turėjo būti pradėta jau prieš gerą dešimtmetį. Pastaruoju metu kilusi Vyriausybės reakcija – tik menkas atsakas į didelę sniego laviną, užgriuvusią gyventojus. Ir priemonės – visai netinkamos. Atkreiptas dėmesys tik į energiją gaminančias įmones – daugiausia į „Vilniaus energiją“. Bet juk tai – monopolininkas, viso labo tik tiekiantis šilumą vilniečiams. Monopolinę poziciją šiame sektoriuje užėmusiai bendrovei svarbūs ekonominiai rezultatai. Būtų visai kitokia situacija, jei gyventojai turėtų galimybę rinktis šilumą iš keleto šilumos gamintojų. Tuomet konkurencija surikiuotų kainas gyventojams naudingiausia eile. Nesukūrus tokios sistemos, ir šiemet, ir kitais metais gyventojai tik aikčios nuo nuolat kylančių šilumos kainų.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į didelius šilumininkų atlyginimus, kurie tiesiog išdalijami vartotojams sumokėti. O kur dar milžiniški šilumos nuostoliai trasose, kol šiluma pasiekia daugiabučius. Juk ir šalčiausią žiemą matome žaliuojant žolę tose vietose, kur nutiestos šilumos trasos. Apie masinę jų renovaciją turėtų galvoti tiek šilumos tiekėjai, tiek Savivaldybės.

Tiesa ir ta, kad daugiausia už šildymą mokėjo senuose, nerenovuotuose namuose gyvenantys žmonės. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija pateikia konkrečius faktus: daugiausia už 60 kv. metrų ploto buto šildymą gruodį Vilniuje mokėjo neefektyviai šilumą vartojančio Agrastų g. 8 namo gyventojai . Jie 60 kv. metrų ploto buto šildymui gruodį atseikėjo 929 litus. Tarp efektyviausiai gruodį sostinėje šilumą vartojusių namų – naujas Pavilnionių g. 31 daugiabutis, kurio gyventojai 60 kv. metrų ploto butui šildyti sumokėjo vos 137 litus. Tačiau kad ir kaip betaisydama renovacijos įstatymą valdžia neskatina gyventojų ryžtingai imtis šio proceso, o greičiau – jį stabdo. Apie priežastis irgi ne kartą esu kalbėjęs ir daugiau jų nekartosiu.

Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį, kad kaina už šildymą – tai tik viena mokesčių už komunalines paslaugas dalis. Gyventojai brangiai moka už elektros energiją. Kai 2009 m., ruošiantis uždaryti Ignalinos ES, buvo prognozuojama, kad elektros energijos kaina gali pasiekti 40 ct už kilovatvalandę, visi tai laikė nesąmone. Pažiūrėkim, ką turime šiandien. 43 ct/kW – populiariausias vienos laiko zonos tarifas. Nors ir žinodama apie atominės elektrinės uždarymą, valdžia nieko nedarė laiku, kad gyventojams dabar nereikėtų patirti tokio „elektrinio“ šoko. Mūsų žmonės kantrūs, susitaikė ir moka.

Didžiausia mįslė – daugiabučius namus administruojančių bendrovių veikla. Jei paklaustume gyventojų apie tokių administratorių teikiamas paslaugas, dažnas tik gūžčios pečiais nežinodamas, kokie darbai buvo atlikti. Kiemai tvarkomi atmestinai, jokioms inovacijoms apskritai neskiriama dėmesio ir dirbama tik gaisrų gesinimo principu. Aišku, tokių bendrovių vadovai nepamiršta sumokėti sau atlyginimų. Administruojančios įmonės atvirai kalba apie tai, kad surenkamų pinigų iš gyventojų vos užtenka jų atlyginimams išmokėti, kurie neretai viršija kai kurių miestų merų užmokestį už darbą. Savivaldybės leidžia šioms bendrovėms elgtis, kaip nori, argumentuodamos, kad turi per mažai teisinių priemonių priversti administratorius dirbti kokybiškai ir skaidriai. Administratoriai atsiskaito gyventojams paviršutiniškai, žmonės priversti mokėti pinigus už nežinia kokias paslaugas. Nors administratoriams pavesta prisiimti atsakomybę už naudojamo objekto būklę, turto išsaugojimą, jie turi stebėti ir vertinti daugiabučių būklę, matyti būtiniausius taisytinus defektus, planuoti remonto darbus, tačiau patys jie nesiima iniciatyvos, o sureaguoja tik į gyventojų pranešimus (jei apskritai sureaguoja).

Jei jūsų name nėra bendrijos, už komunalines paslaugas privalote sumokėti tiek, kiek priskaičiuoja namą administruojanti įmonė. Pavyzdžiui, už šiukšles sąskaita išrašoma ne pagal bute gyvenančių žmonių skaičių ar išneštą šiukšlių kiekį, bet pagal buto plotą. Pagal tą patį kriterijų skaičiuojami ir jūsų mokesčiai už bendrų patalpų apšvietimą bei jų valymą, šilumos tinklų eksploataciją, remonto darbus. Vadovaujantis tokiu principu kai kurie žmonės permoka, kiti – sumoka per mažai, nes šiukšles gamina ne kvadratiniai metrai, o žmonės. Be to, kas gali garantuoti, kad administruojančios bendrovės išrenka pigiausius šiukšliavežius. Konkretūs gyventojų pavyzdžiai rodo, kad anaiptol – ne pigiausius.

Administruojančios įmonės nekaupia lėšų namo remontui, renka pinigus tik už administravimą ir techninę namo priežiūrą. Jei atsitinka koks nors rimtas namo gedimas, paprastai iš gyventojų renkamos papildomos lėšos. Paradoksalu, tačiau metų pabaigoje beveik kiekvieno namo balansas būna idealus – 0.

Tai problemos, kurias reikia spręsti, ir tai daryti pirmiausia turėtų seniūnijos, savivaldybės. Jų valioje organizuoti gyventojus burtis į bendrijas ir patiems savarankiškai tvarkytis savo finansus bei prižiūrėti jų turtą. Šis darbas turi būti atliekamas nuoširdžiai, o ne formaliai – apsiribojant padalyvavimu viename-kitame susirinkime. Kalbant apie sostinę – būtina tęsti Vilniaus elektrinės ir rajoninių (vietinių) katilinių modernizaciją. Į daugiabučių namų renovaciją irgi negalima numoti ranka. Tiesiog būtina siekti, kad ji būtų priimtina ir patraukli gyventojams. Reikia atlikti šilumos trasų, namų šiluminių mazgų ir sistemų, kur susidaro didžiausi šilumos nuostoliai, renovaciją. Siekiant mažinti komunalinių paslaugų kainą, būtina naikinti monopolijas, kruopščiai peržiūrėti arba nutraukti sutartį su šilumos tiekėju UAB „Dalkia Lietuva“ ir stengtis atpiginti šildymo paslaugas miestiečiams.