Jei jums patinka transporto spūstys, duobėti keliai, tamsios gatvės, nesaugumo jausmas mieste, perpildyti darželiai bei mokyklos, aukštos komunalinių paslaugų kainos – tuomet neikite balsuoti. Galbūt kiti ateis, galbūt jie pasirinks teisingai. Bet tik galbūt. Neleiskite kitiems spręsti už jus. Gyvenkite taip, kaip JŪS to norite. Vilniui reikalingi aktyvūs, sąmoningi bei turintys savo nuomonę gyventojai, nebijantys išreikšti savo nuomonę bei lūkesčius. Juk savivaldos rinkimai asmeniškai palies kiekvieną vilnietį, įtakos jo kasdienybę ir buitį.

Būtent savivaldybių tarybos priima sprendimus, kurių poveikį jaučiame kiekvieną dieną. Vietos savivaldos įstatyme yra numatyta 70 funkcijų, kurias atlieka savivaldybių tarybos. Juk nuo to, kam patikėsite Vilniaus vairą, priklausys, ar sostinė ir toliau klimps į skolas ir kaip bus skirstomos lėšos. Savivaldybės tarybos funkcijos apima visas sritis: miesto biudžeto sudarymą, švietimą bei ugdymą, kultūrą, sveikatos priežiūrą, socialines paslaugas, infrastruktūros, turizmo, gyvenamosios aplinkos gerinimo, verslo skatinimo, turizmo bei gyventojų poilsio organizavimo… Šios savivaldybės funkcijos yra labai svarbios kiekvienam vilniečiui. Juk mums svarbu, kaip ir kur bus ugdomi mažieji sostinės gyventojai, kokiais keliais važinėsime, kiek laiko sugaišime transporto spūstyse, kokius mokesčius mokėsime už komunalines paslaugas ir kaip saugiai jausimės savo mieste. Visa tai organizuoja valdžia, esanti arčiausiai mūsų – Vilniaus savivalda. Nei Seimas, nei Prezidentė neapšvies mūsų miesto gatvių, nenuvalys sniego ir nebarstys smėlio, nesuteiks socialinės paramos. Savivaldybė yra ta institucija, kurioje įstatymai bei nutarimai įgauna savo realią formą – čia vyksta pagrindinis darbas, galintis nešti naudą eiliniams vilniečiams.

Miesto valdymas buvo patikėtas įvairioms politinėms jėgoms, tačiau nė viena jų iki šiol neišnaudojo visų galimybių – ar iš nežinojimo, ar iš abejingumo. Vieni kaltino kitus, o situacija sostinėje taip ir nepajudėjo iš mirties taško. Tiesa, pokyčių būta, nepaneigsi – Vilniaus skola išaugusi iki rekordinio 1,2 – 1,3 mlrd. litų. Šalies sostinė, finansinis bei ekonominis centras, priversta skolintis tam, kad užtikrintų elementariausius miestiečių poreikius. Ir nereikia sakyti, kad pinigų nėra – keli racionalūs sprendimai palaipsniui gali ištraukti miestą iš skolų liūno. Tereikia leisti veikti tiems, kurie žino, kaip tai padaryti, o ne dar ir dar sykį lipti ant to paties grėblio…

Šiandien Vilniui reikia žmonių, kurie ne tik esamais ištekliais nuveiktų žymiai didesnius darbus, bet ir pritrauktų investicijas į miestą, kurie būtų atviri žmonėms bei mokėtų klausytis ir girdėti, kurie kurtų strategijas miesto infrastruktūros, turizmo ir kitų sričių tobulinimui. Laikas prie miesto vairo stoti tiems, kurie išmano savo darbą. Tokie žmonės yra Darbo partijos sąraše.

Ar balsavote per praeitus rinkimus į savivaldą? Ar jums patiko, kaip gyvenote iki šiol? Ar pajutote apčiuopiamą naudą per pastaruosius ketverius metus? Jei atsakymas neigiamas – vasario 27 – ąją jūs galite pakeisti ateinančius ketverius metus. Vilniaus ateitį kuriame visi kartu jau šiandien. Kurkime miestą savo vaikams ir sau, atėjo laikas didžiuotis tuo, kad gyvename šalies sostinėje. Jūsų iniciatyva ir noras prisidėti prie miesto gerovės, jūsų troškimas gyventi patogiau, saugiau bei oriau gali duoti apčiuopiamų rezultatų, jei vasario 27 – ąją ateisite į savo rinkimų apylinkę ir pasirinksite teisingai, atiduodami savo balsą už žmones, žinančius bei galinčius iš esmės pakeisti esamą situaciją Vilniaus mieste – už Darbo partijos sąrašą. Vilniui reikalinga sąžininga bei veikli valdžia. Atėjo metas gyventi saugiau, švariau, jaukiau.

Vilniaus miesto savivaldybės skolos finansinėms institucijoms pernai siekė beveik 364 mln. litų. Tai sudarė 59 proc. visų patvirtintų miesto biudžeto pajamų, kuris pernai buvo 1,043 mlrd. litų. Ne menkesnę pinigų sumą sostinės savivaldybė skolinga ir įvairiems ūkio subjektams. Bendros Vilniaus skolos viršija 800 mln. litų. Skolinimosi limitai išnaudoti. Panašu, kad pati savivaldybė iš tokio liūno nesugeba išbristi ir jau prašo respublikinės valdžios pagalbos.

Iki R. Aleknos Vilnių valdęs V. Navickas skundėsi J. Imbraso veikla ir paliktomis skolomis, pastarasis dejavo dėl jo pirmtako A. Zuoko palikimo. J. Imbraso laikais skola buvo pasiekusi beveik 400 mln. litų. 2002 m. – buvo pasiskolinta 85 mln., 2004 m. – 110 mln., 2005 m. – 112 mln., 2006 – 127 mln., 2007 m. – 200 mln. litų, 2008 m. – per 400 mln. litų. 2009-aisiais skolos sukosi apie 700 mln., o 2009 m. buvo pasiekusios ir 900 mln. litų.

Didžiąją sostinės biudžeto pajamų dalį sudaro įplaukos iš gyventojų pajamų, komercinio nekilnojamojo turto mokesčio ir rinkliavų. Valdydama didžiulį nekilnojamąjį turtą, turėdama daugiausia gyventojų, taigi – ir daugiausia darbuotojų, savivaldybės valdžia nesugeba išbristi iš skolų liūno, o priešingai – jas didina. Ir nenuostabu, kai palaiminami tokie neparuošti projektai, kaip nacionalinio stadiono statyba Vilniuje. Atgaivinti nacionalinio stadiono statybą 2007 m. sumanė buvusio sostinės mero J. Imbraso komanda. Nors buvo suplanuota, kad stadiono statybos atsieis apie 370 milijonų litų, sąmata pasiekė 700 mln. Lt. Griuvėsiai vėl buvo pajudinti tik Vyriausybei skyrus 100 mln. litų, bet 2008-ųjų pabaigoje statybos vėl sustojo. Valstybės kontrolei kilo įtarimų dėl panaudotų 60,5 mln. litų. Panašu, kad šį jau brangiai Vilniui kainavusį objektą gali tekti nugriauti, nes neužkonservuotą pastatą neigiamai paveikė oro sąlygos. Pataikaudamos verslo grupei, susijusiai su miesto šildymu, savivaldybės galvos „padovanojo“ ne vieną milijoną, o kur dar gausybė neracionalių sprendimų ar abejotinos vertės „menams“ iššvaistytų lėšų.

Kitos savivaldybės intensyviai naudoja ES lėšas. Ar teko girdėti apie nors vieną didesnį Vilniuje ES lėšomis ko-finansuojamą Savivaldybės projektą? Neteko. Ar pritraukta privačių investuotojų lėšų vykdant didelius investicinius projektus? Ne, nebent tik pasvaičiojimai apie Nacionalinio stadiono statybą privatininkų lėšomis.

Miesto vadovybė privalo atidžiai išnagrinėti kiekvieno iš savivaldybės lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimą ir tik gerai apsvarsčiusi bei užtikrinusi finansavimą leisti juos įgyvendinti. Būtina peržiūrėti iš biudžeto išlaikomų įstaigų finansavimą, kur reikia – sumažinti išlaidas, pamąstyti apie jų reorganizaciją. Svarstant klausimus dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio arba jo sumažinimo, taryba šį klausimą turi labai atidžiai išnagrinėti, aiškintis, ar ta bendrovė išties turi finansinių problemų. Deja, pasitaiko atvejų, kai lengvatų, finansavimo ar protekcijų nusipelno pažįstami arba artimieji. Atskiras ir skaudus klausimas – viešieji pirkimai.

Miesto vadovas pirmiausia turėtų pasižymėti ūkišku požiūriu ir mieste tvarkytis, kaip, gerąja prasme, savo namuose. Iki šiol su miesto biudžeto lėšomis elgiamasi neatsakingai ir neracionaliai. Lėšos turėtų būti naudojamos pirmiausia būtiniausiems žmonių poreikiams patenkinti: atlyginimams, mokyklų, normaliam darželių funkcionavimui ir tik pinigų likutį galima leisti ne pirmo reikalingumo darbams. Nes jei žmogus neturi duonos, vamzdžius primenančios skulptūros jo nepasotins.

Dėl teisybės būtina pridurti, kad šiandienos įstatymai ir nusistovėjusi praktika formuojant savivaldybių biudžetus yra gerokai kritikuotina ir taisytina. Ypač nuo to kenčia Vilnius, gaunantis tik mažiau nei 40 proc. čia surenkamo gyventojų pajamų mokesčio. Nuleista iš viršaus tvarka visiškai neskatina savivaldybių iniciatyvos pritraukiant investicijas bei kuriant naujas darbo vietas. Tą būtina stabdyti ir keisti, kaip ir beatodairišką skolinimąsi priešrinkiminiams fasadams puošti.

Geriau gyventi kukliau, tačiau be skolų, nes skolą reikės grąžinti ir dar sumokant dideles palūkanas. Žinoma, tai darys ne skolinęsi politikai, o paprasti miestelėnai.

Dar 1917 m. rugsėjį Vilniaus konferencijoje su 214 delegatų Jonas Basanavičius pareiškė, kad nors ir išskaidyta lietuvių tauta yra pasiryžusi atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratinę ir tautišką. Išnaudojus palankias istorines aplinkybes, Rusijos imperijos žlugimą, tarptautinius konfliktus, Lietuva pagaliau buvo sujungta ir vėl tapo nepriklausoma valstybe.

Nuoširdžiai sveikinu šios vienos reikšmingiausių mūsų šalies istorijai šventės proga kviesdamas dar kartą pamąstyti apie laisvės, pilietiškumo, valstybingumo prasmę. Nepamirškime, kad ir mes, kaip to laikmečio tautiečiai, kuriame savo šalies istoriją. Kaip ją minės ateities kartos, priklauso nuo mūsų darbų bei požiūrio į valstybę. Linkiu, kad jis būtų kuo pozityvesnis ir kupinas ryžto kurti dorą, turtingą, pilietišką Lietuvą.

Iškelkime tautines vėliavas prie savo būstų ir savo širdyse. Tebūna ši diena tikra šventė!

Miesto savivaldybė turi ugdyti žmonių nepakantumą įvairiems pažeidimams, supažindinti gyventojus su galiojančiais įstatymais, skatinti gerbti save ir kitus. Būtent žmonių nepakantumas turėtų išguiti iš kasdienio mūsų gyvenimo grafitininkus, terliojančius pastatus ir ne tik gadinančius mieto veidą, bet ir darančius didelę finansinę žalą. Mūsų nepakantumas turėtų sudrausminti ne vietoje savo augintinius vedžiojančius gyventojus arba grėsmingai viešosiose vietose besielgiančius miestiečius. Aišku, to nepakanka.

Saugumą mieste turi užtikrinti ne vien policijos pareigūnai. Į šį procesą turėtų įsilieti ir savivaldybės. Ne atsitiktinai jose buvo įsteigtos savivaldybių policijos, kurios kontroliuoja viešąsias miestų teritorijas ir turi teisę surašyti administracinius teisės pažeidimo protokolus. Toks Savivaldybių siekis prisiimti bent dalį atsakomybės už viešosios tvarkos užtikrinimą buvo nulemtas objektyvių mūsų aplinkoje vykstančių pokyčių: augančio smulkių vagysčių, chuliganizmo atvejų, gyvūnų laikymo taisyklių nesilaikymo ir kitų viešosios tvarkos pažeidimų. Savivaldybės yra arčiausiai žmogaus ir jo gyvenamosios aplinkos, kur kas operatyviau gali reaguoti į tam tikrus gyventų signalus bei skundus. Savivaldybių policija renka ir perduoda informaciją atitinkamoms tarnyboms apie neveikiančius šviesoforus, duobes keliuose ir pan. Smulkūs pažeidimai kaip triukšmas arba šiukšlinimas yra labai svarbūs gyventojams kuriant saugią gyvenamąją aplinką. Jie paprastai nepatenka į policijos kompetencijos ribas. Todėl toks padalinys savivaldybėje reikalingas ir būtina jį stiprinti.

Lietuvai visai priimtinas dviejų rūšių policijos modelis. Tai leidžia žymiai efektyviau spręsti smulkias gyventojų problemas. Kitose ES šalyse šios dvi policijos rūšys nedubliuoja funkcijų, nes jos atskirtos: savivaldos policija dirba su įvairiomis prevencijos programomis ir užtikrina viešąją tvarką, atlieka įvairias funkcijas iki nusikaltimo padarymo, o valstybinė policija tiria sudėtingesnius nusikaltimus bei atlieka jų prevenciją.

Kita, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje kol kas nevyksta jokia aiškia koncepcija pagrįsta miestų plėtra. Teritorijų planavimas, statybos bei investiciniai projektai vykdomi gana stichiškai. Tam nesutvarkyta teisinė bazė, statybininkai neįpareigojami būti atsakingi už socialines pasekmes, o politiniai sprendimai orientuoti tik į trumpalaikius tikslus. Planuojamas sklypas, o ne rajonas, akcentuojama gyvenimo kokybė, bet ne saugumas. Nesutvarkytos viešosios erdvės, apleisti pastatai, gatvėmis slampinėjantys įtartinos reputacijos žmonės sudaro prielaidas įvairiems nusikaltimams mieste įvykti.

Policijos pareigūnai iš kasmetinės darbo praktikos nesunkiai gali įvardinti „karščiausius“ taškus. Daugiausia nusikaltimų įvykdoma, kur yra prekybos centrai. Dominuoja Ozo gatvė, kur yra prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ ir „Siemens“ arena, kurioje per koncertus ir įvairiausius renginius būna ir vagysčių, ir muštynių. Antras pavojingiausių miesto vietų sąraše yra Savanorių prospektas. Trečia pagal pavojingumą galima vadinti Žirmūnų gatvę. Didelis galvos skausmas policijos pareigūnams – Kalvarijų turgus ir jo prekiautojai. Čia netrūksta vagysčių, klesti prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis, alkoholiu, netgi ginklais. Tarp nesaugių rajonų – romų taboras, kur plačiai paplitusi prekyba narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Pareigūnų galvos skausmu ir toliau išlieka stoties rajonas, kuriame vis dar renkasi prostitutės, naktimis kioskuose vyksta prekyba alkoholiu, išsiblaškiusių keleivių laukia kišenvagiai, o asocialūs asmenys kelia triukšmą ir muštynes. Vilnius nėra megapolis ir jame žinomos visos nusikaltėlių ar viešosios tvarkos pažeidėjų mėgstamos vietos. Todėl jose reikia ypač sustiprinti policijos pajėgas ir padidinti patruliuojančių pareigūnų skaičių. Tokią iniciatyv1 turi rodyti ne tik policijos komisariatas, bet ir savivaldybė.

Siekiant užtikrinti kuo didesnį saugumą mieste, būtina ir toliau vykdyti prevencines programas: „Vilnius – mano namai“, „Apsaugok mane“, „Saugi kaimynystė“ bei švietėjiškas saugumo programas. Gerą rezultatą duoda jaunimo įtraukimas į šias programas, ypač – probleminio.

Savivaldybė privalo padėti policijos komisariatui apsirūpinti naujomis darbo priemonėmis. Jau ne naujiena – filmavimo kameros įvairiose miesto vietose ir sveikatos bei švietimo įstaigose, kurių tinklą reikia plėsti bei įdiegti vieningą miesto vaizdinės stebėsenos sistemą, apimančią visas kameras. Pasaulyje policija naudoja įvairias modernias priemones, pavyzdžiui, nepilotuojamus skraidančius aparatus miestui stebėti iš oro. Vilnius, viena didžiausių savivaldybių, pasižyminti masinių renginių gausa. Jiems stebėti policijos patrulių neužtenka. Todėl reikia pagalvoti apie modernias šiuolaikines priemones incidentams ir galimiems viešosios tvarkos pažeidimams užkirsti.

Aišku, vien aparatūra nepadės sukurti saugaus miesto. Reikia atsigręžti į pačius tvarkos sergėtojus: policijos pareigūnus. Būtina visomis įmanomomis priemonėmis kelti šios specialybės prestižą, premijuoti visuomenei pasitarnavusius policininkus, jų pavardes ir žygdarbius skelbti viešai. Apie policininko darbą ir jo svarbą visuomenei reikia kalbėti jau darželinukams bei moksleiviams, kartu su policijos komisariatu organizuojant konkursus – žinių viktorinas. Savivaldybė turėtų motyvuoti gerai studijuojančius būsimuosius policininkus ir kaip įmanoma gerinti gatvėse patruliuojančių policininkų darbo sąlygas.

Kiekvienas ūkiškai mąstantis tautietis pasakys, jog šildymo sezonui ruoštis reikia ne tik prieš eilinę žiemą. Jau ir ne kartą kartoju, kad miestų katilinėms reikia kardinalių pertvarkų. Daugelis jų kūrenamos gamtinėmis dujomis, kurių kaina, nors ir netolygiai, tačiau kasmet turi tendenciją augti. Juo labiau kad pastaruoju metu Rusija padidino kainą už Lietuvai tiekiamas gamtines dujas dėl įgyvendinamos ES dujų direktyvos. Vėlgi keista, kad tik dabar, kai šildymo sezonas artėja į pabaigą, mūsų Vyriausybė dėl to nusprendė kreiptis į Europos Komisiją. Masinė katilinių pertvarka į vietinio biokuro ir kito alternatyvaus dujoms bei mazutui kuro naudojimą katilinėse turėjo būti pradėta jau prieš gerą dešimtmetį. Pastaruoju metu kilusi Vyriausybės reakcija – tik menkas atsakas į didelę sniego laviną, užgriuvusią gyventojus. Ir priemonės – visai netinkamos. Atkreiptas dėmesys tik į energiją gaminančias įmones – daugiausia į „Vilniaus energiją“. Bet juk tai – monopolininkas, viso labo tik tiekiantis šilumą vilniečiams. Monopolinę poziciją šiame sektoriuje užėmusiai bendrovei svarbūs ekonominiai rezultatai. Būtų visai kitokia situacija, jei gyventojai turėtų galimybę rinktis šilumą iš keleto šilumos gamintojų. Tuomet konkurencija surikiuotų kainas gyventojams naudingiausia eile. Nesukūrus tokios sistemos, ir šiemet, ir kitais metais gyventojai tik aikčios nuo nuolat kylančių šilumos kainų.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į didelius šilumininkų atlyginimus, kurie tiesiog išdalijami vartotojams sumokėti. O kur dar milžiniški šilumos nuostoliai trasose, kol šiluma pasiekia daugiabučius. Juk ir šalčiausią žiemą matome žaliuojant žolę tose vietose, kur nutiestos šilumos trasos. Apie masinę jų renovaciją turėtų galvoti tiek šilumos tiekėjai, tiek Savivaldybės.

Tiesa ir ta, kad daugiausia už šildymą mokėjo senuose, nerenovuotuose namuose gyvenantys žmonės. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija pateikia konkrečius faktus: daugiausia už 60 kv. metrų ploto buto šildymą gruodį Vilniuje mokėjo neefektyviai šilumą vartojančio Agrastų g. 8 namo gyventojai . Jie 60 kv. metrų ploto buto šildymui gruodį atseikėjo 929 litus. Tarp efektyviausiai gruodį sostinėje šilumą vartojusių namų – naujas Pavilnionių g. 31 daugiabutis, kurio gyventojai 60 kv. metrų ploto butui šildyti sumokėjo vos 137 litus. Tačiau kad ir kaip betaisydama renovacijos įstatymą valdžia neskatina gyventojų ryžtingai imtis šio proceso, o greičiau – jį stabdo. Apie priežastis irgi ne kartą esu kalbėjęs ir daugiau jų nekartosiu.

Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį, kad kaina už šildymą – tai tik viena mokesčių už komunalines paslaugas dalis. Gyventojai brangiai moka už elektros energiją. Kai 2009 m., ruošiantis uždaryti Ignalinos ES, buvo prognozuojama, kad elektros energijos kaina gali pasiekti 40 ct už kilovatvalandę, visi tai laikė nesąmone. Pažiūrėkim, ką turime šiandien. 43 ct/kW – populiariausias vienos laiko zonos tarifas. Nors ir žinodama apie atominės elektrinės uždarymą, valdžia nieko nedarė laiku, kad gyventojams dabar nereikėtų patirti tokio „elektrinio“ šoko. Mūsų žmonės kantrūs, susitaikė ir moka.

Didžiausia mįslė – daugiabučius namus administruojančių bendrovių veikla. Jei paklaustume gyventojų apie tokių administratorių teikiamas paslaugas, dažnas tik gūžčios pečiais nežinodamas, kokie darbai buvo atlikti. Kiemai tvarkomi atmestinai, jokioms inovacijoms apskritai neskiriama dėmesio ir dirbama tik gaisrų gesinimo principu. Aišku, tokių bendrovių vadovai nepamiršta sumokėti sau atlyginimų. Administruojančios įmonės atvirai kalba apie tai, kad surenkamų pinigų iš gyventojų vos užtenka jų atlyginimams išmokėti, kurie neretai viršija kai kurių miestų merų užmokestį už darbą. Savivaldybės leidžia šioms bendrovėms elgtis, kaip nori, argumentuodamos, kad turi per mažai teisinių priemonių priversti administratorius dirbti kokybiškai ir skaidriai. Administratoriai atsiskaito gyventojams paviršutiniškai, žmonės priversti mokėti pinigus už nežinia kokias paslaugas. Nors administratoriams pavesta prisiimti atsakomybę už naudojamo objekto būklę, turto išsaugojimą, jie turi stebėti ir vertinti daugiabučių būklę, matyti būtiniausius taisytinus defektus, planuoti remonto darbus, tačiau patys jie nesiima iniciatyvos, o sureaguoja tik į gyventojų pranešimus (jei apskritai sureaguoja).

Jei jūsų name nėra bendrijos, už komunalines paslaugas privalote sumokėti tiek, kiek priskaičiuoja namą administruojanti įmonė. Pavyzdžiui, už šiukšles sąskaita išrašoma ne pagal bute gyvenančių žmonių skaičių ar išneštą šiukšlių kiekį, bet pagal buto plotą. Pagal tą patį kriterijų skaičiuojami ir jūsų mokesčiai už bendrų patalpų apšvietimą bei jų valymą, šilumos tinklų eksploataciją, remonto darbus. Vadovaujantis tokiu principu kai kurie žmonės permoka, kiti – sumoka per mažai, nes šiukšles gamina ne kvadratiniai metrai, o žmonės. Be to, kas gali garantuoti, kad administruojančios bendrovės išrenka pigiausius šiukšliavežius. Konkretūs gyventojų pavyzdžiai rodo, kad anaiptol – ne pigiausius.

Administruojančios įmonės nekaupia lėšų namo remontui, renka pinigus tik už administravimą ir techninę namo priežiūrą. Jei atsitinka koks nors rimtas namo gedimas, paprastai iš gyventojų renkamos papildomos lėšos. Paradoksalu, tačiau metų pabaigoje beveik kiekvieno namo balansas būna idealus – 0.

Tai problemos, kurias reikia spręsti, ir tai daryti pirmiausia turėtų seniūnijos, savivaldybės. Jų valioje organizuoti gyventojus burtis į bendrijas ir patiems savarankiškai tvarkytis savo finansus bei prižiūrėti jų turtą. Šis darbas turi būti atliekamas nuoširdžiai, o ne formaliai – apsiribojant padalyvavimu viename-kitame susirinkime. Kalbant apie sostinę – būtina tęsti Vilniaus elektrinės ir rajoninių (vietinių) katilinių modernizaciją. Į daugiabučių namų renovaciją irgi negalima numoti ranka. Tiesiog būtina siekti, kad ji būtų priimtina ir patraukli gyventojams. Reikia atlikti šilumos trasų, namų šiluminių mazgų ir sistemų, kur susidaro didžiausi šilumos nuostoliai, renovaciją. Siekiant mažinti komunalinių paslaugų kainą, būtina naikinti monopolijas, kruopščiai peržiūrėti arba nutraukti sutartį su šilumos tiekėju UAB „Dalkia Lietuva“ ir stengtis atpiginti šildymo paslaugas miestiečiams.

Žinoma, nepadės jokios techninės priemonės, jei tiek vairuotojai, tiek pėstieji nebus kultūringi ir tolerantiški vienas kitam kelyje. Įžūlumas arba eismo taisyklių nesilaikymas, automobilio parkavimas bet kur, bet kaip padidina transporto spūstis ypač piko metu, todėl turime belstis į eismo dalyvių asmeninę kultūrą bei juos mokyti.

Aišku, vien to nepakanka. Kaip besvarstytume, labiausiai transporto spūstis gali sumažinti visuomeninio transporto plėtra. Vilniuje troleibusų linijos gerai išvystytos, o autobusai gana neblogai padengia visą miestą. Tereikia profesionaliai įvertinti linijų tinklą, peržiūrėti tvarkaraščius, ten kur trūksta, padidinti maršrutų skaičių. Miesto transportas turi būti patogus, pigesnis nei naudojimasis nuosavu automobiliu bei estetiškas, tuomet jis taps patrauklus miestelėnams. Gerinant susisiekimą viešuoju transportu, reikėtų įdiegti greitojo eismo maršrutinį tinklą, įvesti papildomus maršrutus naujai urbanizuojamuose miesto rajonuose. Reikėtų intensyviau atnaujinti viešojo transporto parkus naujomis ekologiškomis, pritaikytomis neįgaliųjų pervežimui transporto priemonėmis.

Vietoje to, kad perimtume teigiamus užsienio pavyzdžius transporto kamščiams sumažinti, išradinėjame savo „dviratį“ ir – ne visuomet sėkmingai. Pavyzdžiui, Švedijos sostinėje Stokholme įrengtos specialios automobilių stovėjimo aikštelės prieš įvažiuojant į sostinės centrą, kuriose iš miegamųjų rajonų į darbą miesto centre vykstantys gyventojai palieka mašinas, o darbą pasiekia persėdę į visuomeninį transportą. Pastarasis jiems patrauklesnis dar ir tuo, kad įvažiavimas į Stokholmo centrą labai brangus netgi švedams.

Skandinavai, olandai, jei atsiranda problema keliauti automobiliu, sėda ant dviračio arba važiuoja visuomeniniu transportu. Dviračių takai pas mus neišvystyti, o ir pažymėtose vietose į juos mažai kreipia dėmesio tiek dviratininkai, tiek pėstieji. Todėl reikėtų sukurti palankesnes sąlygas dviratininkams. Pagal patvirtintą dviračių trasų schemą reikėtų baigti tarptautinę dviračių trasą „Eurovelo“ ir kitas numatytas dviračių trasas. Reikėtų sudaryti sąlygas dviračių parkams kurtis, kuriuose būtų galima palikti savo dviratį, taip pat būtų teikiamos jų remonto, nuomos paslaugos.

Prieš gerą dvidešimtmetį Vilniuje tam tikrose gatvėse buvo suformuotas vienos krypties eismas ir pasielgta racionaliai. Šiuo metu transporto srautai reguliuojami chaotiškai, visiškai nesuvokiant prioritetų. Kartais netgi susidaro įspūdis, kad tarnaujama prekybos centrams nei iš šio, nei iš to magistralinėse gatvėse leidžiant sukti į kairę, į prekybos centrą, taip sustabdant visą automobilių srautą. Naudos bendrai eismo struktūrai neduoda ir ypač judriose gatvėse įrengiamos pėsčiųjų perėjos be šviesoforo ir be estakadų. Jos ne tik stabdo mašinų srautus, bet ir kelia pavojų patiems pėstiesiems.

Sostinėje įgyvendintas „Žaliosios bangos“ projektas atsiėjo apie 100 milijonų litų. Ten, kur ši sistema veikia, nedavė tokio efekto, kokio tikėtasi. Pavyzdžiui, šviesoforai Antakalnio žiede, arba neveikia, arba labiausiai pasitarnauja pėstiesiems. Važiavimas žiedu racionaliau ir veiksmingiau paskirsto srautus nei šviesoforas.

Automobilių spūstims mažinti pirmiausia reikia inžinerinių priemonių. Todėl prioritetine tvarka reikėtų baigti Vakarinę eismo gatvę nuo Oslo g. iki Ukmergės pl. su skirtingo lygio sankryžomis ir perėjomis; baigti Lazdynų tilto rekonstrukciją, rekonstruoti Oslo ir Gariūnų gatves, įrengti skirtingų lygių Gariūnų–Jočionių g. sankryžą transporto ir pėsčiųjų eismui; suprojektuoti ir nutiesti Šiaurinę gatvę nuo Vakarinio greitkelio iki Kareivių–Žirmūnų g. sankryžos; suprojektuoti ir nutiesti Mykolo Lietuvio g. ir rekonstruoti Mokslininkų g. tarp Ukmergės pl. ir Molėtų pl.; rekonstruoti Geležinio Vilko g. atkarpą tarp Pietario g. ir Gerosios Vilties g.; nutiesti Pietinį miesto aplinkkelį nuo Kauno pl. iki planuojamo Vaidotų regioninio logistikos centro (Kirtimų g. rekonstrukcija), nutiesti jungtį su Graičiūno g.; rekonstruoti Nemenčinės pl. nuo Kairėnų g. iki Antavilių gyvenvietės iki 4 eismo juostų; inicijuoti transporto jungties tarp Pilaitės rajono ir magistralinio kelio A1 specialųjį planą trasos parinkimui; užbaigti Vilniaus g. (A1 kelio) rekonstrukciją Grigiškėse; parengti šiaurinio transporto koridoriaus projektinę dokumentaciją (Žaliųjų ežerų g. rekonstrukcijos techninį projektą ir jungties tarp Balsių ir Nemenčinės pl. jungties detalųjį planą).

Savivaldybė neatidėliotinai turėtų imtis Kernavės g. ir transporto tilto statybos tarp Žalgirio g. ir A. Goštauto g.; įrengti Kernavės–Ozo g. dviejų lygių transporto mazgą; rekonstruoti Žalgirio g. iki 6 eismo juostų su skirtingo lygio sankryža su Geležinio Vilko g.; sujungti Pietinį senamiesčio aplinkkelį su Panerių g.; sujungti Ozo g. su Laisvės pr.; sujungti Gineitiškių g. su Zamenhofo g.; rekonstruoti Lukšio g. atkarpą tarp Ulonų g. ir Kalvarijų g. iki 4 eismo juostų; rekonstruoti Kudirkos-Pamėnkalnio g. sankryžą; rekonstruoti Dariaus ir Girėno g. atkarpą tarp Žirnių g. ir Eišiškių pl. iki 6 eismo juostų; rekonstruoti Olandų-Antakalnio-T.Kosciuškos g. Sankryžą. Mes matome, kad tai neatidėliotini darbai miesto transporto infrastruktūrai gerinti, kurių turėtų imtis Vilniaus miesto vadovai.

Švedai įdiegė ir dar vieną naujovę. Stokholmo eismo apmokestinimo sistema apima 18 taškų prie įvažiavimų į centrinę miesto dalį. Tuose taškuose yra specialūs signalų imtuvai ir kameros, identifikuojantys automobilius. Signalų imtuvai užfiksuoja automobiliuose esančių specialių daviklių signalus. Visiems automobiliams, įvažiuojantiems į atitinkamą Stokholmo dalį, yra skiriamas mokestis. Skirtingu dienos metu mokestis skiriasi – didžiausias yra piko valandomis. Ši įvažiavimo rinkliava yra valstybės nustatytas mokestis ir visos pajamos investuotos į Stokholmo viešojo transporto infrastruktūros plėtrą bei optimizavimą. Šią sistemą švedams sukūrė mūsų „IBM Lietuva“. Įdiegus sistemą transporto kamščių Stokholme sumažėjo 18 proc., vadinamų „žaliųjų“ ir neapmokestinamų automobilių kiekis padidėjo 9 proc.

Į visus šiuos klausimus norėčiau atsakyti pozityviai. Manau, kad šios iš kartos į kartą perduodamos vertybės glūdi pas kiekvieną iš mūsų. Absoliuti dauguma Lietuvos piliečių kaip ir tada, prieš dvidešimtmetį, gintų savo valstybingumo siekį. Pilietiškumo, patriotizmo sąvokos pernelyg dažnai subuitinamos ir lyginamos su valdžios, o ne valstybingumo sąvoka. Valdžia – tai ne valstybė, o atskirų radikalų Lietuvą niekinantys pasisakymai – tai ne visos tautos žodis.

Vis dėlto nuo prie valdžios vairo stovinčių žmonių priklauso, kaip gyvena ir gyvens tauta. Nežinau, kodėl, bet per daugiau nei dvidešimtmetį nepriklausomos valstybės, neatsirado žmonių, galinčių tinkamai vairuoti Lietuvos laivą. Negalime teigti, kad viskas padaryta tik blogai. Tačiau būta negailestingų klaidų, kurios labai skaudžiai kainavo, ir dar kainuos Lietuvos žmonėms. Savo pasisakymuose apie tai ne kartą užsiminiau: tai ir emigracija, ir besaikis skolinimasis, ir skaidrumo, racionalumo vykdant valstybinės reikšmės projektus stoka, ir t. t. Bandydamas surasti atsakymą, kodėl valstybės galvos darė tokias skausmingas klaidas, manau, kad tiesiog buvo atitrūkta nuo žmonių. Valdžia atsiribojo nuo tautos daugiausia mąstydama apie savo ir savų išlikimo interesą. Revoliucijai reikėjo „dainių“ ir tautos, o realiems darbams vykdyti „dainiai“ liko, bet tautos nepasikvietė.

Todėl šiandien, stovint ant savivaldos rinkimų slenksčio, norėčiau pabrėžti būtent savivaldos, kaip tautos „ruporo“ vaidmenį. Daug postringauta apie didesnę savivaldybių įtaką bei savarankiškumą, net apie tiesioginę gyventojų valdžią, tačiau idėjos arba buvo numarintos, arba buvo tokios nelogiškos, kad pačios turėjo mirti. Vis dėlto į vieną iš jų – seniūnaičių statuso steigimą – norėčiau atkreipti dėmesį. Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnis įteisino šią pareigybę dar 2009 m. sausio 1 d. Seniūnaitijų gyventojai turėjo rinkti gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovus – seniūnaičius. Seniūnaitis turėjo atstovauti seniūnaitijos gyventojų interesams; skatinti prižiūrėti gyvenamosios vietovės teritoriją (kelius, gatves, aikštes, kapines ir kitus infrastruktūros objektus); plėtoti ir organizuoti kaimo (miesto, miestelio) kultūrinį ir sportinį gyvenimą; prireikus dalyvauti organizuojant gyventojų apklausas ir gyventojų susitikimus su tarybos nariais, rajono vadovais, kitais savivaldybės ir valstybės institucijų atstovais.

Ar kas matėte nors vieną seniūnaitį Vilniaus mieste? Apskritai susidaro įspūdis, kad pačios seniūnijos reikalingos tik socialinėms išmokoms skirstyti. Jokios darbuotojų iniciatyvos nematome sprendžiant gyventojams svarbius klausimus dėl gyvenamosios aplinkos, ES lėšomis finansuojamų projektų, bendruomenių steigimo ir aktyvesnės jų veiklos, apskritai – dėl gyventojų iniciatyvos įvairiais klausimais skatinimo. Manau, kad reikėtų stiprinti būtent šį sektorių savivaldybėse, netgi didinant darbuotojų skaičių, skatinant seniūnaitijų, bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų kūrimąsi ne tik kaimiškuose rajonuose, bet ir didžiuosiuose miestuose, o ypač – Vilniuje. Dirbdamas Europos Parlamente įsitikinau, kokią didelę įtaką senosiose Europos valstybėse daro įvairios nevyriausybinės organizacijos. Valdžios pareiga – joms padėti, teikti įvairią informaciją, konsultacijas, organizuoti įvairius dalykinius sutikimus ir t. t. Kad žmonės pajustų savo vertę bei galimybę pakeisti savo aplinką, juos reikia motyvuoti ir skatinti.

Įstrigo neseniai per televizijos informacinę laidą parodyta Kavarsko ūkininkų iniciatyva patiems nuvalyti seniūnijos kelius, ypač – pas senyvus, ligotus žmones. Jei kiekvienas iš mūsų įneštume po kruopelę gerų darbų į valstybės katilą, Lietuva būtų daug turtingesnė ir gražesnė. Kodėl kitose seniūnijose tokios iniciatyvos nesiėmė seniūnijų darbuotojai? Kodėl Vilniuje seniūnijų darbuotojai neorganizavo talkų, jei jau aukščiausioji miesto valdžia tokia bedantė? Tikrai būtų atsiradę savanorių, kurie mielai būtų pamojavę sniego kastuvais. Tiesiog reikia parodyti gerą pavyzdį.

Šiuo metu Vilniaus savivaldybėje dirba apie pusseptinto šimto darbuotojų (prieš reorganizaciją jų buvo 900). Tačiau iki šiol niekas nežino, kiek išties reikia darbuotojų šiai institucijai ir kaip jie turėtų pasiskirstyti. Galbūt atlikus tarptautinį auditą būtų įrodyta, kad darbuotojų reikia daugiau būtent seniūnijose, o kitose srityse jų yra per daug.

Vilniaus miesto savivaldybė kiekvieną dieną įvairioms institucijoms ir įstaigoms išsiunčia šimtus laiškų, kurie adresatą pasiekia tik per kelias dienas. Tiek pat laiko reikia ir laiškui sugrįžti. Kodėl neįvedus tvarkos, kad savivaldybės tarpusavyje raštus siųstų oficialiu įstaigos elektroniniu paštu. Tokia tvarka jau galioja tarp ministerijų. Tai taupo ir laiką, ir korespondencijai skirtas išlaidas.

Jau daugelį metų savivaldybių gyventojams abejonių kelia per mažas viešųjų pirkimų skaidrumas. Todėl reikėtų pagalvoti apie galimybę savivaldybės interneto puslapyje skelbti ne tik apie vykdomus viešuosius pirkimus, bet, įvykus tokiam konkursui, paskelbti visų konkurso dalyvių pavadinimus, jų pasiūlytas kainas ir kokiais kriterijais remiantis buvo atrinktas nugalėtojas. Taip būtų išvengta nereikalingų klausimų bei interpretacijų.

Vilniaus savivaldybė turėtų aktyviau padėti žmonėms, susidūrusiems su teisinių žinių reikalaujančiomis problemomis. Dabar susidaro įspūdis, kad apie šias nemokamas gyventojams paslaugas stengiamasi nutylėti, kad tik būtų kuo mažiau interesantų. Turint omenyje, jog toli gražu ne kiekvienas savivaldybės gyventojas išgali pirkti teisininko paslaugas, apie šią Savivaldybės funkciją reikėtų daugiau informuoti.

Tai tik keletas galimybių efektyvinti savivaldybės veiklą. Sostinės savivaldybė turi didelę įtaką ir begalę galimybių vystyti tarptautinius projektus, gražinti miestą, kad visiems, tiek čia gyvenantiems, tiek atvykusiems būtų naudos. Tai – ir turistų traukos centras. Turėdamas tokį mokslinį potencialą, Vilnius gali tapti mokslo technologijų ir eksperimentinės plėtros centru su išvystyta, pasauliui žinoma baze. Pradėdami nuo mažų darbų, dėmesio kiekvienam žmogui, galime sukurti patrauklaus gyventi miesto viziją, kurią įgyvendintume nuoširdžiai dirbdami. Protingų žmonių turime, tačiau valdžios pareiga – skatinti juos atskleisti savo idėjas, padėti, o ne žlugdyti gerą iniciatyvą.

Statistikos departamento duomenimis, trečiąjį 2010 m. ketvirtį nedarbo lygis šalyje buvo 17,8 procento. 35,5 proc. iš darbo neturinčių žmonių – jaunimas (15–24 metų). 2010 m. II ketvirtį buvo fiksuojamas pats didžiausias nedarbas – 18,3 proc.

Pagal šį, anaiptol nedžiuginantį, kriterijų, lenkiame kitas ES valstybes. „Eurostato“ duomenimis, nedarbo lygis ES 2010 m. rugsėjį buvo 9,6 proc. 2010 m. tuo pačiu metu nedarbo lygis JAV siekė 9,6 procento, Japonijoje – 5 proc.

Tokia situacija jau paskatino galingą antrąją emigracijos bangą. Regis, tai ryškiai sumažino faktinius nedarbo duomenis, tačiau daugelis darbdavių pripažįsta, kad į užsienį išvyko ir sumaniausi, veržliausi darbuotojai.

Kartu su augančiu jaunimo nedarbu, gerokai padaugėjo ilgalaikių bedarbių. Jei paklausytume darbdavių, darbo biržoje surasti reikiamą specialistą be galo sunku. Pas mus sukurta tokia sistema, kad dalis žmonių tiesiog nori gauti pašalpas, bet ne dirbti.

Svarbiausias receptas nedarbui sumažinti – darbo vietų kūrimas sau ir kitiems. Nors daug bei dažnai apie tai kalbama, tačiau priemonės turėtų būti kur kas ryžtingesnės. Pasaulio Banko sudarytame verslo sąlygų reitinge Lietuva tarp 183 tyrime dalyvaujančių šalių yra 26 vietoje. Geriausiai mūsų valstybė vertinama pagal nuosavybės registravimo sąlygas, o prasčiausiai – pagal darbo santykių lankstumą. Pagal šį kriterijų Lietuva iš 183 šalių užima tik 119 vietą.

Lietuvoje, palyginti su kitomis ES valstybėmis, ypač senbuvėmis, kol kas absoliučiai neužtenka dėmesio smulkiam verslui. Tai parodo šalies verslumo rodikliai. Vis dėlto šis sektorius mūsų šalyje sumoka 52 proc. mokesčių į biudžetą. Tai – tik jų pačių veržlumo bei iniciatyvumo, o ne valdžios dėmesio dėka. Paskutinė „dovanėlė“ šio sektoriaus atstovams – kasos aparatai turgavietėse.

Vyriausybė nusprendė padidinti biudžeto įplaukas iš šešėlinio verslo. Tačiau verslininkai jau dabar nuogąstauja, kad tai bus daroma vis dar veikiančių smulkių arba individualių įmonių sąskaita. Daugelis šį siekį sutapatina su kažkada jau vykdytomis žiauriomis akcijomis, realiai nepažabojusiomis „didžiojo šešėlio“. Kitaip tariant, šešėlį ketinama traukti iš mažiausiojo.

Užsienio ekspertų vertinimu, Lietuvoje šešėlinė ekonomika sudaro 32 proc. BVP. Tie patys ekspertai pripažįsta, kad pirmiausia reikėtų atkurti pačių gyventojų pasitikėjimą „Sodros“ sistema. Jei žmogus neužtikrintas, kad gaus pensiją iš mūsų „Sodros“, jis nėra suinteresuotas mokėti mokesčių. Be abejo, solidarumas, sąžinė, moralė- tai vertybės, prie kurių irgi būtina artėti pradedant nuo „galvų“.

Daugelis ES valstybių pradėjo taikyti priemones, didinančias darbo santykių lankstumą. Krizei pasiekus darbo rinkas, vyriausybės išplėtė arba iš naujo įvedė užimtumą remiančias programas. Šiuo metu plačiausiai yra taikomos vadinamosios sutrumpinto darbo laiko priemonės, kurias taikant darbuotojams yra sutrumpinama darbo diena, bet jie nėra atleidžiami iš darbo. Tokios priemonės ypač naudojamos Olandijoje ir Vokietijoje. Šiose valstybėse nedarbas yra vienas mažiausių ES.

Darbo grafiko lankstumas – viena iš priemonių. Reikia kompleksinio požiūrio į darbo rinką. Deja čia kartais pasireiškia ne tik valdžios nesugebėjimas, bet ir profsąjungų atstovų populizmas. Siekiant verslo ir ekonomikos atsigavimo būtina gerinti verslo sąlygas mažinant administracinę ir reguliavimo naštą, mažinant verslą kontroliuojančių institucijų skaičių, mažinant mokesčius, leidžiant įmonėms savo išteklius nukreipti investicijoms ir konkurencingumo kėlimui, taip kuriant naujas darbo vietas.

Daugelis priemonių gali būti vykdomos ir savivaldos lygiu. Pavyzdžiui, remiant organizacijų iniciatyvas, atpiginant verslo liudijimus, stiprinant savivaldybės ir asocijuotų verslo struktūrų bendradarbiavimą, inicijuojant ir remiant muges, konferencijas, skatinančias naujas idėjas versle bei verslo ryšių plėtrą, skatinant verslui skirtų paslaugų plėtrą bei jų prieinamumą. Šiam tikslui ne iki galo išnaudojamos ir ES fondų galimybės.

Pavyzdžiui, Vilniaus senamiestis ir jo prieigos nėra labai patrauklūs verslui. Kodėl negalima šią teritoriją paskelbti laisva nuo mokesčių smulkiajam verslui zona. Nėra abejonės,Vilnius puikiai tinka tapti žinių ekonomikos ir inovacijų sostine. Neišnaudotos ir turizmo paslaugų plėtros galimybės, ypač pasinaudojant ES parama. Taip pat reikėtų supaprastinti verslo licencijų ir leidimų išdavimo tvarką, padaryti paprastesnį leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimą, supaprastinti negyvenamų patalpų nuomos sąlygas bei nekilnojamojo turto privatizavimo procesus. Ne iki galo išnaudotas „Litexpo“ parodų centro potencialas. Jis galėtų būti išplėtotas iki tarptautinio lygio konferencijų centro.

Reikėtų pagalvoti ir apie galimybę naujai besisteigiančias ir jaunas iki 1-2 m. įmones atleisti nuo žemės, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčių. Taip pat būtina gerinti galimybes užsiimti individualia veikla, nes dabar galiojantys įstatymai vis dar stabdo žmonių norą imtis šios veiklos. Be to, savivaldybių valioje – mažinti verslo liudijimų kainas. Šeimyninėms, mikroįmonėms Lietuvoje nėra lengvatų. Didžiausia tiek finansinė, tiek psichologinė problema – pradėti tokį verslą. Todėl pirmiausia reikia tiek naikinti biurokratines kliūtis, tiek teikti psichologinę paramą prieš pradedant steigti tokį verslą.

Turime suprasti, kad ne valstybės sektorius, o verslas yra aktyviausias darbo vietų kūrėjas. Savivaldybių darbuotojai turėtų aktyviai kištis į verslą, bet ne kaip biurokratinių užtvarų statytojai ar stebėtojai iš šalies, o kaip aktyvūs pagalbininkai, patarėjai bei skatintojai.

Deja, negaliu šiandien būti kartu, dalintis kalėdaičiais, dovanomis ir linkėti sėkmės ateinančiaisiais pabučiuodamas ar paspausdamas ranką. Kol kas dar esu Indijoje, stažuojuosi bei atlieku verslo misiją. Pats jaučiu didžiulį ilgesį Lietuvai ir širdimi esu su Jumis. Žinau, kad baigęs darbus čia, tolimoje ir savotiškai egzotiškoje valstybėje, sugrįšiu namo. Prisipažinsiu, kad niekuomet neturėjau nė slapčiausios minties gyventi kur nors svetur, nesvarbu, ar kai dirbau Europos Parlamente, ar dabar – Indijoje. Tikiuosi niekada apie tai ir negalvosiu, nes jaučiuosi tvirtas, gal netgi sentimentalus Lietuvos pilietis.

Būtent pilietiškumo norėčiau palinkėti visiems ateinančiais, 2011 metais. Manau, kad tai didžiulė vertybė, kurios neišmatuosi jokiais apčiuopiamais matais, bet ji tokia pat svarbi, kaip ir sąžinė ar žmogiškumas.

Suprantu, kad nelengva gyventi Lietuvoje skaičiuojant kiekvieną litą. Bet noriu tikėtis, kad net ir tie, kurie šiandien išvyko laimės ieškoti svetur, tolimiausioje sielos kertelėje tikisi sugrįžti į Lietuvą ir tai tikrai padarys.

Tokių gražių švenčių proga visiems norėčiau palinkėti tradicinių vertybių: sveikatos, ramybės, sėkmės ir gerovės, bet taip pat nepamiršti oriai ir išmintingai statyti ne tik savo asmeninį, bet ir mūsų Lietuvos valstybės pamatą. Kiekvienas iš mūsų galime prisidėti, kad tas pamatas būtų kuo stipresnis. Tad būkime laimingi, išmintingi, pilietiški.

Nuoširdžiai,

Šarūnas Birutis